Sužadėtiniams dažnai kyla klausimų, kas yra katalikiška santuoka, dvasingumas santuokoje ir intymumas. Ar pakanka tik meilės jausmo ir susituokti bažnyčioje? „Kaip paprasti katalikai siekia dvasinių dalykų? Jie bando laikytis vienuolinio dvasingumo, nes apie kitokį nelabai žino“, – klausia ir netikėtus atsakymus pateikia Linas ir Rima Sidriai knygoje „Santuokinis dvasingumas“. Dalijamės šios knygos ištrauka.
Mes norime jus pakviesti siekti santuokinio dvasingumo. Daugelis besirengiančių santuokai bei jau susituokusių net nėra susimąstę, kad šis dvasingumas turėtų būti kiekvienos šeimos palydovas. Tačiau tai – uždeganti galimybė! Todėl apie šį dvasingumą, kaip apie tikrą turtą, reikėtų kalbėti su poromis, besirengiančioms santuokai.
Kaip suprasti šį dvasingumą? Jis reiškia, kad ikivedybiniame gyvenime pirmenybė teikiama dvasiniams dalykams ir jų siekti turėtume kartu. Gyvenime mes kiekvienas žengiame žemiškuoju keliu, o santuokoje mūsų kelias į dangų jau nebeturi būti asmeninis – keliaukime su sutuoktiniu kartu, ranka rankon. Kiek porų suvokia šį įsipareigojimą – kartu siekti dvasinio augimo ne tik bažnyčioje, bet ir namuose?
Svarbu suvokti, kad dvasingumas – tai ne koks nors madingas priedas. Tai esminė mūsų žmogiškosios prigimties dalis. Be dvasingumo vyras negali tapti tikru vyru, o moteris iki galo netampa moterimi. Be šio unikalaus santuokinio ryšio du netampa vienu kūnu ir negali dovanoti savęs vienas kitam. Neužtenka vien „meilės jausmo“, reikia būti persmelktiems tikros Kristaus meilės.
Kaip paprasti katalikai siekia dvasinių dalykų? Jie bando laikytis vienuolinio dvasingumo, nes apie kitokį nelabai žino. Tikra tiesa, kad eidami šiuo keliu ilgainiui pasimeta arba netenka orientacijos. Iš tiesų pasauliečiai turėtų ugdytis visai kitaip, negu pašvęstieji asmenys. Mūsų visų pašaukimas yra tas pats, tačiau keliai skirtingi. Pasauliečiai kitaip nei kunigai ar vienuoliai siekia skaistumo, neprisirišimo, nuolankumo, neturto ir tvirtumo dorybių. Ir šių skirtumų nesupratimas sutuoktinius dažnai įspraudžia į kampą, kelia įtampą ir nesutarimų. O juk ugdymas turėtų nešti ramybę ir laimę.
Gyvendami vedybinį gyvenimą Dievo akivaizdoje sutuoktiniai jau turi labai aiškų kelią tapti šventi. Susituokusios poros siekia šventumo per santuokinį skaistumą, abipusį, visišką ir nuolatinį kūno dovanojimą vienas kitam, atvirumą naujai gyvybei bei nesavanaudiškumą, džiugų tarnavimą šeimai. Iš tiesų santuokos ir šeimyninio gyvenimo sunkumai, jei juos pašventiname ir gyvename laikydamiesi krikščioniškų dorybių, tampa ne kliūtimi, o priemone šventumui siekti.
Labais svarbu, jog šiandien Bažnyčia turi nemažai ką pasiūlyti pasaulietinį gyvenimą gyvenantiems žmonėms. Šimtmečiais mokę apie celibatinį, vienuolinį džiaugsmingumą, pagaliau dabartiniai popiežiai sutelkė dėmesį į dvasinį pašaukimą, neatsiejamą nuo katalikų pasauliečių vedybinio gyvenimo.
Jie kalba apie teologinę reikšmę trisdešimties paslėpto Jėzaus gyvenimo metų, kai šis, būdamas vaikas, gyveno su Marija, o vėliau triūsė kartu su Juozapu dirbtuvėse. Bažnyčia šią naują sampratą vadina pasauliečių dvasingumu, tarnavimą Dievui veikla, kurioje nepriimami vienuolynams būdingi pašvęsto gyvenimo įžadai. Negana to, šiuolaikinė teologija leidžiasi dar giliau, dar intymiau.
Suvokęs Kristaus visiško atsidavimo bažnyčiai prasmę ir susidūręs su neteisinga santuokinio „atvirumo gyvybei“ samprata, šv. Jonas Paulius II pajuto poreikį išplėtoti „kūno teologiją“. Jos esmė – visiškas savęs dovanojimas sutuoktiniui. Čia popiežius tyrinėja lytinių santykių kontekstą. Šie jo tekstai nėra lengvas skaitalas, jie reikalauja gilaus teologinio svarstymo. Tai rodo, kad popiežius įdėjo visą širdį, pajungė savo protą ir, Šventajai dvasiai dalyvaujant, pateikė sutuoktiniams ir visai Bažnyčiai dovanojančios meilės gelmes. Tai – kvietimas irtis į gilumą.
Linas ir Rima Sidriai „Santuokinis dvasingumas”, 13-14 psl.
